Dar praėjusio šimtmečio pabaigoje garsus lietuvių literatūros tyrinėtojas A. Zalatorius rašė, kad „kiekvienas Vilniaus intelektualas jaučiasi nepilnavertis, jeigu neturi kur nors įsigijęs sodybos prie ežero, ir juo senesnės, tuo geriau“. Taip jis rašė kalbėdamas apie Vinco Krėvės kaimo poetiką, kuri tapo beveik egzotiška. Nors Krėvė pats augo kaime netoli Merkinės, vėliau keliavo daug pasaulyje, buvo įvairiose vietose, kuriose pamatė spalvingų pasaulio vaizdų, bet jo sąmonėje svarbiausia vis tiek liko kaimo vaizdai. Tad ir mums, norintiems kažkaip atsipalaiduoti, pirmiausia į galvą ateina sodybos prie ežero vaizdas. Vasarą kartais į tokią sodybą ir atvažiuojame. Tačiau vis daugiau egzotiškos ir kažko neįprasto mylėtojų svajoja į tokias sodybas persikelti ir visam laikui.
Persikelti į sodybą iš sostinės – egzotiška svajonė
Taigi, sodybos prie ežero ar miško dažniausiai vilioja bent šiek tiek romantikus. Tuos, kuriems užgniaužia kvapą pasivaikščiojimas miškuose, kurie tiesiog sustingsta stebėdami, kaip susilieja kelios upės, kurie svajoja pasidaryti plaustą ir nuplaukti į salą. Daug ką lemia ir sostinės būstų kainos, kurios dabar yra išaugusios žvėriškai ir kelia žmonėms įvairiausių jausmų. Kai už visą įmanomą gauti paskolą galima nusipirkti tik mažą kambarėlį bendrabutyje, kyla dilema, ar nevertėtų viso gyvenimo praleisti ten, kur paprastai praleidžiame tik atostogas ir šventes, išsinuomojus sodybą. Galbūt už tą pačią kainą, už kurią galima įsigyti tik apgailėtiną kambarį mieste, galima įsigyti visą gražią, naują sodybą tobulame kraštovaizdyje. Be to, romantikai svajoja apie tą laisvę, kiekvienos dienos lėtą tėkmę, kuomet nereikia niekur skubėti ir galima pasimėgauti miško ošimu ir teikiamomis galimybėmis.
Dabartinis technologijų išmanumas leidžia gyventi ir taip
Skaityti straipsnį “Gyvenimą sostinėje iškeisti į gyvenimą kaime” »